Taigi, priklausomai nuo pastato paskirties, įstatymas nustato skirtingą sprendimų dėl bendrosios nuosavybės valdymo priėmimo tvarką – gyvenamosios paskirties pastatų bendraturčių sprendimai gali būti priimami balsų dauguma, o kitos (ne gyvenamosios) paskirties pastatų bendraturčių sprendimai – bendru visų bendraturčių sutarimu. <...> Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad esant bendrosios dalinės nuosavybės teisei į vieną objektą yra nukreiptos ne vieno, bet dviejų ar daugiau savininkų subjektinių teisių ir santykiuose su trečiaisiais asmenimis bendraturčiai veikia kaip vienas savininkas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-701/2020 28 punktą). Taigi, bendraturčiams nusprendus nuosavybės teisei į bendrą turtą įgyvendinti samdyti išorinį administratorių, turi būti sudaroma sutartis, siejanti visus bendraturčius iš vienos pusės ir administratorių – iš kitos pusės, o tokio susitarimo keitimas ar nutraukimas galimas tik visų bendraturčių bendru sutarimu. Atitinkamai CK 6.199 straipsnio norma pavienio bendraturčio teisės nutraukti visų bendraturčių sudarytą bendro turto administravimo sutartį su turto administratoriumi aspektu turi būti aiškinama atsižvelgiant į daiktinės teisės normas, t. y. CK 4.75–4.81 straipsniuose įtvirtinto teisinio reguliavimo ypatumus įgyvendinant nuosavybės teisę į bendrą turtą, ir į tai, kad visi bendraturčiai santykiuose su trečiaisiais asmenimis veikia kaip vienas savininkas. Todėl jeigu pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendro turto nuosavybės teisei įgyvendinti būtinas visų bendraturčių bendras sprendimas, įskaitant ir santykiuose su trečiaisiais asmenimis, tai tokia sutartis pagal CK 6.199 straipsnį gali būti nutraukta tik visų bendraturčių bendru sprendimu, atitinkamai negali būti nutraukiama pavienio bendraturčio, nesant kitų pritarimo.‏‏‎ ‏‏‎

Pagal BK 1981 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos ar jos dalies pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones. Taigi, šiame BK straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė ne už bet kokį, o būtent už neteisėtą prisijungimą prie informacinės sistemos ar jos dalies. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad neteisėtumo nustatymo reikalavimas yra susijęs su 2001 m. lapkričio 23 d. Konvencijos dėl elektroninių nusikaltimų 2 straipsnio ir Direktyvos 2013/40/ES 3 straipsnio nuostatomis, reikalaujančiomis kriminalizuoti ne bet kokią, o neteisėtą prieigą prie informacinės sistemos. Vadovaujantis Direktyvos 2013/40/ES 2 straipsnio d punktu, neteisėtumas konstatuotinas, kai prieiga prie informacinės sistemos gauta neturint informacinės sistemos (ar jos dalies) savininko ar teisėto valdytojo leidimo jungtis prie šios sistemos arba kai toks prisijungimas yra neleidžiamas pagal nacionalinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-199-648/2019, 2K-27-976/2023). Inkriminuojant nusikalstamas veikas elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumui, būtina nustatyti neteisėtumo požymį, aiškiai nurodant, kuo jis pasireiškė, kodėl asmens veiksmai laikytini neteisėtais, kokius teisės aktus pažeidė, kokių nustatytų draudimų nesilaikė. Neteisėtumas, jei jis siejamas su asmens, neturinčio jokio teisinio pagrindo jungtis prie sistemos ar prieiti prie elektroninių duomenų šaltinio (pavyzdžiui, duomenų talpyklos, serverio), veiksmais, gali pasireikšti pačiu veikimo būdo neteisėtumu (pvz., neteisėtas prisijungimas prie elektroninių duomenų talpyklos, serverio turinio valdymo sistemos, informacinės sistemos panaudojant programinę įrangą ir pan.). Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 1981 straipsnį nustačius, jog prie informacinės sistemos buvo prisijungta pažeidžiant šios sistemos apsaugos priemones. Vartotoją informacinėje sistemoje leidžianti nustatyti autentiškumo patvirtinimo procedūra gali būti laikoma viena iš šios sistemos saugumo (taip pat ir konfidencialumo) užtikrinimo priemonių. Teisėto vartotojo tapatybę patvirtinančių duomenų neteisėtas įvedimas, suklaidinant sistemą, laikytinas šios sistemos apsaugos priemonių pažeidimu ir atitinka neteisėto prisijungimo prie informacinės sistemos veikos padarymo būdą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-555-788/2015, 2K-314-895/2019, 2K-157-895/2020). <...> Tačiau savo teisėtumą nevaržomai naudotis minėtu kompiuteriu A. Š.-G. grindė tuo, kad šis kompiuteris yra jos ir tuometinio sutuoktinio D. G. bendra jungtinė nuosavybė ir kad kompiuteryje buvo mokslams skirta medžiaga. Pažymėtina, kad šiuo atveju aptariamo kompiuterio nuosavybės klausimas veikos kvalifikavimui nėra aktualus, nes BK 1981 straipsnio 1 dalyje nustatytu nusikaltimu kėsinamasi ne į nuosavybę, o į elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumą. Be to, minėtą nuteistosios iškeltą versiją, kad prie minėto kompiuterio ji prisijungė, siekdama nusikopijuoti mokslams reikalingą medžiagą, teismai motyvuotai atmetė. Teismai taip pat nustatė, kad aptariamas kompiuteris buvo naudojamas nukentėjusiojo kaip advokato profesinėje veikloje ir kad D. G. nuteistajai niekada nebuvo atskleidęs savo darbinio kompiuterio slaptažodžio bei davęs leidimo prisijungti prie jo kompiuterio.‏‏‎ ‏‏‎